Istorija
Rausvas lyg rožė ir senas kaip pusė pasaulio amžiaus Petros miestas buvo Nabatėjų karalystės ir Romos imperijaipriklausiusios Arabijos provincijos sostinė. Jis įsikūręs teritorijos, kadaise vadintos Transjordanija, pietuose. Tūnodamas kitapus Um el-Bijardos, šis miestas buvo sunkiai pasiekiamas, tačiau tokia geografinė padėtis leido tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Pro Petrą driekėsi Karalių kelias, jungiantis su Raudonąja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Tarpupiu (Mesopotamija) ir Viduržemio jūra. Senasis miestas glaudėsi prie kalnų grandinių.
Kalnuose nabatiečiai pastatė šventyklų dievams garbinti, pavyzdžiui, Dušarą ir Alatą. Petroje buvo maldos namų (vienuolynų), turgaviečių, du amfitaetrai, daugybė tiesiog uolose iškaltų kapaviečių ir kt. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik išrytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Kadaise šios upės vandenys akveduku buvo nukreipti į miestą. Vienas geriausiai išsilaikiusių, į Siką atgręžtų pastatų – kapavietė, vadinama al Kaznė (iždas, lobynas). Pastato fasadas yra 40 m aukščio ir 26 m pločio, visas iškaltas iš uolos ir padalintas į du aukštus. Apatinio centras – portikas (atviras prieangis su kolonomis) su šešetu kolonų, iš kiurių keturios stiebiasi abipus įeigos laiptelų. Tikromis kolonomis galima vadinti tik dvi vidurines (kairioji pastatyta iš naujo). Kitos keturios iš uolos išsikiša tik per tris ketvirtadalius savo skersmens. |